Mano kelias nėra lengvas ar paprastas. Savo gyvenime vadovaujuosi tuo, kad tai, kas esu ir, ką darau turi būti maksimaliai nuoširdu, tikra ir kokybiška. Tame turi būti mano dvasia. Nuolatinė akistata ir darbas su savimi, pastovus savų intencijų išgryninimas, nuolatinis žinių kaupimas ir kūrybinis procesas, kuriant autorinius renginius, papildant savo teikiamų asmeninių paslaugų galimybes… Tai – gyvenimas be kompromisų atsidavus tam, kuo tikiu. Kai kam toks gyvenimas atrodo nepakeliamai sunkus ir iššaukiantis, tačiau man asmeniškai nepakeliama yra nemylima, beprasmė, automatiška veikla vien dėl tariamo saugumo, “dėl pinigų”, “dėl vardo”, “dėl to, kad kažkam kažką įrodyti”…

Kuo tolyn, tuo labiau tai skatina susidėlioti prioritetus, atsirinkti, kam naudoti savo laiką ir skirti dėmesį, o ko atsisakyti, ką paleisti, net jei tai ir atrodo gąsdinančiai… 

Tai įpareigoja atsisakyti bereikalingos informacijos, beprasmių užsiėmimų, nenuoširdžių veiklų ar paslaugų, į kurias negaliu sudėti visos savęs. 

Tai reikalauja aiškumo, drąsos, pasitikėjimo ir nuolatinių žingsnių pirmyn. 

To, kuo tikiu ir kaip gyvenu rezultatas – patenkinti, įkvėpti, nustebinti klientai, patiriantys gilias vidines transformacijas savo viduje ir savo gyvenime. Kad tai įvyktų, jiem tereikia motyvacijos, pasitikėjimo ir darbo kartu su manimi.   

***

Neseniai perskaičiau apie japonų principą, vadinamą “Ikigai”, kuris tarsi įžodino tai, kuo remiuosi ir tikiu bei veikiu savo gyvenime.  

“Ikigai” yra japonų kalbos žodis, reiškiantis “gyvenimo malonumus ir prasmę”. Jis susideda iš “iki” (gyventi) ir “gai” (priežastis). 

“Japonų kalboje “ikigai” yra vartojamas įvairiuose kontekstuose ir gali būti taikomas tiek mažiems kasdieniams dalykams, tiek dideliems tikslams bei pasiekimams apibūdinti. 

“Ikigai” suteikia gyvenimui prasmę, taip pat ištvermės ir jėgų, siekti savo tikslo.” (Ken Mogi)

• Tai – bekompromisis atsidavimas tam, kuo tiki ir ką darai. 
• Tai – dėmesys smulkmenoms ir pačiam procesui, o ne vien tik rezultatui;
• Tai – džiaugimasis mažais dalykais;
• Tai – darnos ir tvarumo siekis; 
• Tai – kokybės paieškos ir nuolatinis sąmoningas savo motyvacijos aktyvavimas kasdienėje veikloje;
• Tai – kūryba ir disciplina, pradedant nuo mažų dalykų;
• Tai – priežastis, skatinanti keltis rytais;
• Tai – tavo asmeninė vizija, pranokstanti tavo paties ribas ir besiremianti intencija pasitarnauti kitiems savo unikaliu būdu, remiantis savo talentais ir dovanomis bei nuolatiniu jų ugdymu ir įgyvendinimu.    

Ikigai skatina nepaliaujamai siekti kokybės, įsiklausant į savo vidinį balsą. Jo vedini žmonės kuria tai, kas “netinka plačiajai rinkai ir nėra lengvai suprantama plačiajai visuomenei. Šiame kelyje pats turi save padrąsinti ir paskatinti, ypač pirmosiomis dienomis, kai dar reikia, kad žmonės pastebėtų tavo pastangas.”  (Ken Mogi “Mažoji Ikigai knyga”, Jotema, 2017)

  ***  

Vieni žmonės atranda savo “ikigai” anksčiau, kiti – vėliau. Tačiau dažniausiai tai įvyksta išgyvenus tam tikrus iššūkius, ieškojimus ir vidines dramas. Net ir atradus, turime sukaupti drąsą “perlipti vidinį baimės slenkstį” ir atsiduoti savo pašaukimui. Šis sprendimas turi savo kainą, kaip ir viskas mūsų gyvenime. Tačiau nuostabu tai, kad paleidžiant tai, kas jau nebeveiksminga, nebeneša džiaugsmo, įkvėpimo ir naudos, išlaikius tylos ir naujos pradžios sunkumų išmėginimą, patikrinantį ar apsisprendimas yra tikras, ateina “tekantis”, aktyvus metas, kada veiklos tarytum įgauna pagreitį ir išsiskleidžia nauja kokybe.

———————————————————

16 metų trukmės įspūdžiai, išlikę iki šiol – apie pažintį

Palendrių Švento Benedikto vienuolyną atradau prieš maždaug 16 metų. Draugė papasakojo apie neįtikėtiną vietą Lietuvoje, kur atvykus pasijunti lyg būtum atsidūrusi “kažkokiame kitame pasaulyje” – kupiname giluminės ramybės, vidinės tylos, tikro atsipalaidavimo ir aiškumo.

Kaip tik tuomet išgyvenau vidinės krizės laiką, kuomet kamavausi visiškoje sumaištyje dėl nerimo, liūdesio, nuolatinių abejonių dėl įvairiausių savo gyvenimo aspektų …

Šie draugės įspūdžiai man nuskambėjo kaip kvietimas. Tad nedelsiant susisiekėme su vienuolyno svečių namais ir netrukus iškeliavome.

Buvo žiemos laikas. Atvykome vakare, patamsiais į miškų apsuptoje sniegingoje laukymėje įsikūrusius svečių namus. Juose jaukiai mus pasitiko pagyvenusi vienuolė, kuri palydėjo kiekvieną į atskirus kambarėlius.

Tik įėjusi į minimalistinį, vienuolišką celę primenantį, kambarėlį, pasijutau lyg namuose. Būtiniausi, paprasti daiktai, švari ir tvarkinga erdvė ir… pro langą atsiveriantis šviečiantis tamsoje vienuolynas tarsi laivas, plūduriuojantis nakties laukuose taip prikaustė dėmesį, kad įsitaisiusi prie lango, praradusi laiko nuovoką, tiesiog rymojau ir stebėjausi užplūdusia vidine ramybe.

Tačiau giliausias įspūdis dar laukė tą patį vakarą.

Po vakarienės sesuo vienuolė paklausė ar ketiname dalyvauti naktinėje brolių benediktinų maldoje, nes ji tuoj prasidės. Abi su drauge susižvalgėme, nes buvome sumanę tiesiog ilsėtis ir džiaugtis svečių namų ramybe. Tačiau, pasitarę, sumanėme nueiti tiesiog pasižiūrėti. 🙂

Vėjuotu tamsiu nakties keliuku nuskubėjome į vienuolyno bažnyčią. Nedrąsiai įėjome vidun ir… atėmė žadą. 🙂 Prieš mus atsivėrė tuščia, itin paprasta, tarytum skaidri erdvė, kvepianti smilkalais. Netrukus pradėjo rinktis broliai vienuoliai. Visiškoje tyloje čežantys jų drabužiai, susitelkęs nusilenkimas priešais altorių ir pasiskirstymas į savas vietas tarsi nardino dar giliau į tylos ir susikaupimo būseną. Visiems broliams susirinkus pasigirdo giedojimas. Štai tuomet ir įvyko vidinė kelionė kažkur giliai giliai į ramybės centrą… Giedojimo ritmas, skaidrūs suderinti balsai, psalmių tekstai, pati erdvė ir brolių gilus susikaupimas atrodė lyg keliauja tiesiai į širdį, kur suaktyvina vidines gydomąsias, atstatančiąsias vidinę pusiausvyrą galias… Išėjo me po maldos netekę žado, tarytum po vidinio apsiprausimo.

Sulig šia patirtimi likusias dienas dalyvavome visose brolių maldose. Nereikėjo nei derintis, nei tartis, tiesiog natūraliai traukė būti, patirti ir išgyventi tai, kas savaime vyko šių apeigų metu. Likęs laikas buvo skirtas pasivaikščiojimams gamtoje, skaitiniams, pokalbiams, apmąstymams.

3 dienos prabėgo lyg akimirka… Atėjus laikui išvažiuoti buvo taip sunku, lyg iškeliautum iš namų. Ašaros mums abiems bėgo upeliais ir dar neišvykus jau pradėjome ilgėtis viso to, ką čia patyrėme.

Nuo to laiko Palendrių vienuolyne lankiausi dar 4 kartus. Kartais viena, kartais – su drauge ar seserimi. Ten sutikau dvejus savo gimtadienius ir naujus metus. Užsimezgė ryšys su a.a. Tėvu Bernardu – tuometiniu svečių Tėvu, begalinės išminties, neįtikėtino geranoriškumo, ramybės, jumoro ir jautrumo vienuoliu, kuris vienuolyne gyveno apie 50 metų.

Kalėdiniai ir Velykiniai atvirukai ir trumpi šilti laiškai iš Tėvo Bernardo ir sesutės Filomenos (tuo metu su begaline meile besirūpinusios vienuolyno svečių namais) tapo vienais šilčiausių ir nuoširdžiausių mano gyvenimo prisiminimų.

Ilgesys šiam vienuolynui ir jame išgyventoms ypatingoms patirtims, ir begalinis dėkingumas išliko mano širdyje iki šiol.

Ir atėjo laikas, kuomet aiškiai žinojau, kur noriu daryti naują savo autorinį seminarą “Tylos Palaiminimai”. Tinkamesnė vietos jam tiesiog negalėjau įsivaizduoti. Kuomet pavyko suderinti datą ir visas detales su vienuolyno vyresniuoju – Tėvu Kazimieru, užplūdo begalinis dėkingumas ir džiaugsmas, kad jau netrukus ne tik aš pati, bet ir jūs – seminaro dalyviai – keliausime į šią gydančią ir gaivinančią patirtį, kuri kartu su specialiai paruošta seminaro programa, sušildys širdį, nuramins protą ir paruoš mus visus Kalėdiniam laikotarpiui.