Gimimo psichodrama: kas užsimezga pirmosiomis gyvenimo sekundėmis
Mūsų gyvenimui įtakos turi ne tik aplinka ir auklėjimas vaikystėje, bet ir gimimo metu
išgyventos traumos.
Kompleksinės psichoterapijos konsultantė Ugnė Mikalauskaitė sako, kad gimimo
psichodrama – vienas efektyviausių metodų pakeisti šių traumų poveikį.
Dalia ALEKNIENĖ
Amerikiečių mokslininkas psichoanalitikas Stanislavas Grofas teigia, kad žmogaus
charakterio savybėms ir elgsenai didelės įtakos turi tai, kaip jis augo ir vystėsi motinos
įsčiose ir koks buvo jo gimimas. Pasak S. Grofo, jei nėštumą moteris išgyveno ramiai, su
meile laukė gimsiančio kūdikio, į pasaulį atėjęs žmogus bus optimistas, į gyvenimą
žvelgs su teigiama nuostata. Jei nėščioji nuolat graužėsi, norėjo pasidaryti abortą, toks
žmogus užaugęs jausis vienišas ir nemylimas, į daugelį dalykų žiūrės negatyviai.
Mokslininko teigimu, taip pat svarbu ir gimimas – tai, ką kūdikis patyrė šią akimirką,
neabejotinai paveiks jo gyvenimą.
Gimimo patirtis
„Kokie gyvenime būna gimusieji sunkiai, patyrę įvairių komplikacijų ir tie, kurie gimė
lengvai?“ – klausiu saviugdos, lavybos ir kompleksinės psichoterapijos konsultantės U.
Mikalauskaitės. „Senas posakis byloja: medis turi daugiau šaknų nei šakų. Ankstyvasis
mūsų gyvenimo laikotarpis labai daug lemia asmenybės formavimąsi. Vaikas iki dvejų
metų, kol išmoksta sakyti „aš“, yra lyg tuščias kompaktinis diskas – į pasąmonę įsirašo
absoliučiai visa, ką patiria jis pats ir jo mama (tiek pozityvaus, tiek negatyvaus), net
šeimos aplinka“, – sako pašnekovė.
Jos žodžiais, vienokių ar kitokių trauminių išgyvenimų turime visi. Jeigu jie yra itin
stiprūs, pavyzdžiui, buvome nenorėtas, nelauktas kūdikis; dar įsčiose grėsė pavojus
gyvybei, gimdymas buvo komplikuotas, jo metu mirė mama ar dvynys, mama buvo
apimta panikos ar patyrė šoką, turėjo kitokių sveikatos problemų; gimėme pernešioti ar
per anksti, kurį laiką teko praleisti inkubatoriuje; po gimimo trūko itin artimo ryšio su
mama – tokios ir panašios trauminės patirtys žmoguje užkoduoja didžiulės nemeilės
sau, įvairiausių baimių, sveikatos sutrikimų ar net savinaikos mechanizmą, turintį ypač
žalingų padarinių. Tai – lyg pasąmonėje slypinčios neigiamos programos ar virusai.
„Kita vertus, kuo labiau kūdikis yra lauktas ir mylimas, mamos emocinė ir fizinė būklė
geresnė, šeimos santykiai sklandesni, tuo sklandžiau vyksta vaiko raida, formuojasi
stabilesnė psichika“, – teigia konsultantė.
Galime gydyti prisiminimus
Ar gimimo traumos veikia žmogų visą gyvenimą? Galbūt yra būdų jas pakeisti? „Jei
žmogus nesirūpina savo psichikos sveikata ir emocine būkle, nesiima jokių priemonių,
traumos turi įtakos iki pat jo gyvenimo pabaigos. Tačiau tam, kuris sąmoningai siekia
spręsti iškilusius sunkumus, metodų pasiūla yra gausi. Vieni randa tinkamą pagalbą

kreipęsi į psichologus, kiti pasitelkia religines ar saviugdos praktikas: jogą, meditaciją“, –
dėsto U. Mikalauskaitė.
Kartu ji pabrėžia, kad taikant šiuos metodus procesas gerokai užtrunka. „Tiesioginiai
greitai veikiantys būdai yra susiję su kūno psichoterapijos metodais, kurie leidžia dirbti
su ankstyvaisiais mūsų patyrimais, ir vienas šių metodų yra gimimo psichodrama. Šis
psichoterapijos metodas remiasi įsitikinimu, kad kūno ląstelėse ir pasąmonėje slypi visa
svarbi informacija, susijusi su ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu. Saugioje aplinkoje
subtiliais metodais ją pasiekus, išreiškus ir integravus su ja susijusią emocinę įkrovą,
įvyksta vidinis persiorganizavimas ir tai smarkiai paveikia žmogaus savijautą, sudaro
sąlygas naujam gyvenimo etapui“, – aiškina pašnekovė.
Anot konsultantės, to, kas įvyko mūsų praeityje, negalime ištrinti, o visos trauminės
patirtys, ypač tos, kurių neįsisąmoniname, yra lyg slapti mūsų gyvenimo vadybininkai,
kurie veikia savijautą, mąstymo įpročius ir pasirinkimus sunkiai atpažįstamais ir
koreguojamais būdais. „Praeities mes negalime pakeisti, tegalime „gydyti“ prisiminimus.
Gimimo psichodrama yra vienas iš tokių vertingų terapinių būdų“, – sako kompleksinės
psichoterapijos konsultantė.
Kas yra psichodrama?
„Gimimo psichodrama yra psichoterapijos metodas, taikomas suaugusiems asmenims
siekiant gydyti gimimo metu patirtas traumas ir koreguoti jų padarinius. Šią
psichoterapijos techniką Anglijoje išplėtojo psichiatras dr. Frankas Leikas, – pasakoja
pašnekovė. – Jis pastebėjo, kad didžiausios trauminės patirtys kyla iš ankstyvojo,
vadinamojo preverbalinio, gyvenimo laikotarpio iki dvejų metų, o ypač stipriai pasąmonę
veikia gimimo metu patirtos traumos – jos sukelia žmogui įvairaus pobūdžio psichologinį
ir somatinį diskomfortą.“
Gimimo psichodramos techniką vėliau ištobulino austrų kilmės amerikiečių
psichoterapeutė dr. Eva Reich (garsaus psichologo, amerikietiškos psichoanalizės
mokyklos pradininko Vilhelmo Reicho dukra). Iš jos mokinio Richardo Overlio šį metodą
praktiškai taikyti išmoko ir U. Mikalauskaitė. Jos teigimu, gimimo psichodrama ypač
naudinga asmenims, kurių gimimo istorija susijusi su minėtomis traumomis ir kurie
gyvenime dėl to patiria sunkumų.
Psichodramos sesijos skirtos ir norintiesiems sąmoningai išgyventi šį terapinį procesą ir
pajusti išlaisvinamąjį jo poveikį bei postūmį siekti gyvenimo pokyčių. Metodas
nerekomenduojamas nėščiosioms ir vaikams. Anot psichoterapeutės U. Mikalauskaitės,
gimimo psichodramos sesijos dalyvis turi jaustis saugiai, o psichoterapeutas – subtiliai
įsiklausyti į jo poreikius, padėti procesui sklandžiai vykti ir integruoti informaciją. „Tai
atliekantis specialistas turi būti įgijęs atitinkamų žinių, baigęs mokymus ir pats
asmeniškai patyręs šį procesą. Gimimo psichodramos sesija trunka nuo valandos iki
pusantros. Ji atliekama kartą gyvenime, nes turi didžiulį poveikį. Tačiau siekiant, kad jos
rezultatai būtų labiau akivaizdūs, žmogus visiškai įsisąmonintų ir pajustų ilgalaikį terapinį

poveikį, paprastai po šios sesijos rekomenduojama papildomai padirbėti pagal terapinę
programą“, – sako pašnekovė.
Jos teigimu, gimimo psichodramos metodą galima taikyti tiek dirbant su vienu žmogumi
per asmenines sesijas, tiek ir per seminarus, kai darbas vyksta grupėje. Pastaruoju metu
U. Mikalauskaitė gimimo psichodramas veda kartu su dailės terapeute Sigita
Kupčiūniene, nes dailės terapija padeda geriau įsisąmoninti ir greičiau integruoti procesą
bei jo terapinį poveikį.
Primena spektaklį, bet tai ne spektaklis
„Prieš terapiją išsiaiškinama, ką asmuo žino apie savo gimimo aplinkybes: kaip vyko
gimdymas, kokia buvo mamos būsena, ar pasitaikė kokių nors nesklandumų bei traumų
gimimo metu ar iškart po jo (cezario pjūvis, mirties pavojus, vaistų nuo skausmo,
skatinančių gimdymą, ir žnyplių naudojimas, virkštelės apsivyniojimas aplink kaklą ir
kitos gimdymo komplikacijos). Apie tai mums paprastai papasakoja tėvai, seneliai ar kiti
artimieji, – sako U. Mikalauskaitė. – Tačiau būna, kad žmogus mažai ką žino apie savo
gyvenimo pradžią, bet nuolat susiduria su iššūkiais, kurie gali būti susiję su ankstyvojo
laikotarpio traumomis: pavyzdžiui, nepaaiškinamomis baimėmis, panikos priepuoliais,
polinkiu į depresiją, nuolatiniu užstrigimo pojūčiu, nenoru gyventi, nuolatiniu atskirties ar
vienatvės išgyvenimu; nuo vaikystės kamuojančiomis lėtinėmis kvėpavimo, virškinamojo
trakto ligomis, raidos sunkumais ir kt.“
Pavadinimas „psichodrama“ daugeliui asocijuojasi su vaidinimu. Kuo ši terapija skiriasi
nuo teatro spektaklio? Anot pašnekovės, psichodramos procesas nėra susijęs su
kūryba, vis dėlto šiek tiek primena spektaklį: „Sukuriamos sąlygos simboliškai sugrįžti į
gimimo pradžią, sukeliančios asmens emocinę reakciją ir fizinių pojūčių išgyvenimus.
Simboliškai suvaidinama žmogaus gimimo scena: iš pagalvių sukuriama „gimda“,
žmogus įsitaiso jos viduje ir simuliuojamas gimimo procesas – jis tetrunka 5–7 min.
Režisūros elementų čia yra tik tiek, kad pasitelkiamos reikiamos priemonės: pagalvės,
rankšluosčiai, paklodė ir kt., laikomasi nustatytos proceso eigos, – pasakoja
psichoterapijos konsultantė. – Tačiau psichodramos dalyvį vadinti aktoriumi būtų
neadekvatu, nes jis tiesiog leidžia sau natūraliai būti ir jausti, kas tiek fiziniame, tiek
emociniame jo lygmenyje vyksta seanso metu. Po psichodramos seanso padedamas
specialisto asmuo įsisąmonina jį kamuojančių iššūkių kilmę, atranda, kaip šios patirtys
riboja jo gyvenimą esamu laikotarpiu, išreiškia su jomis susijusias emocijas ir saugiai jas
integruoja į savo gyvenimą. Visa tai perprogramuoja žmogaus smegenis naujiems
elgsenos būdams, kurie lemia geresnę savijautą ir aukštesnę gyvenimo kokybę.“
Terapijos poveikis kiekvienam skirtingas
U. Mikalauskaitė sako, kad kiekvieno žmogaus istorija yra savaip unikali, todėl ir gimimo
psichodramos poveikis kiekvienam labai asmeniškas. „Paprastai šis procesas ypač
nustebina tuo, kad žmogus sąmoningai išgyvena specifinius, su jo gimimo istorija
susijusius fizinius pojūčius bei emocijas ir padedamas specialisto atranda tuos raktinius
mechanizmus, kurie daro įtaką jo savijautos pokyčiams.

Moteris, kuriai buvo labai sunku imtis iniciatyvos ir išsakyti savo poreikius, įsisąmonino
savo sunkumų priežastis – ji gimė atlikus cezario pjūvį, vadinasi, jau gyvenimo pradžioje
pirmasis sprendimas – gimti – buvo tarytum priimtas už ją. Gimimo psichodrama padėjo
jai prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir pratintis priimti spendimus pačiai“, –
pateikia pavyzdį psichoterapeutė. Beje, ir psichoanalitikas S. Grofas yra pastebėjęs, kad
po cezario pjūvio gimę žmonės suaugę nemoka kovoti už save, mano, kad visą
gyvenimą jais privalo kažkas rūpintis. Jie būna ne tokie atsparūs stresui, greičiau
palūžta.
„Kita terapijos dalyvė, kurios santykiai su mama buvo labai sudėtingi ir kuri jautėsi
nemylima, per gimimo psichodramos seansą išgyveno motinišką rūpestį bei šilumą ir tai
padėjo jai keisti požiūrį į mamą. Mirties baimę turintis pacientas suprato, kad
besilaukdama jo mama mėgino nutraukti nėštumą. Po terapijos jo baimė gerokai
sumažėjo“, – pasakoja U. Mikalauskaitė.