Energijos atsargas būtina papildyti!
Ne kartą girdėjau sakant, kad besitęsiantis karantinas ir, rodos, niekada nesibaigsianti
pandemija atims paskutines jėgas. Tad iš kur pasisemti energijos šių dienų sąlygomis,
kai negalime užsiimti mėgstama veikla, nueiti į kiną, teatrą, keliauti, pagaliau susitikti su
draugais?
Dalia ALEKNIENĖ
Psichologai teigia, kad žmogus, kuris daro tai, kas jam patinka ir teikia malonumą,
niekada nesijaus pavargęs ir išsekęs. Mėgstama veikla yra tarsi energijos šaltinis, iš
kurio atsigėrę tampame gyvybingi, atradę gyvenimo džiaugsmą. O štai dabar daugeliui
prie to šaltinio patekti negalima, tad jeigu nieko nesiimsime, neieškosime kitų būdų
papildyti savo energijos atsargas, anksčiau ar vėliau gresia vadinamasis energijos
bankrotas. Jį išduoda jau nuo pat ryto subjurusi nuotaika, atsiradęs nuovargis ir
nervingumas, kai net menkiausia smulkmena išmuša iš pusiausvyros. Suprantame, kad
reikia kažko imtis, tačiau nieko nedarome, nes nebeturime jėgų…
Turbūt pastebėjote, kad vieni žmonės gyvybinės energijos turi daugiau, kiti mažiau – taip
jau atseikėjo motulė gamta. Pasak garsaus psichoanalitiko Zigmundo Froido, paveldėta
energija pasireiškia seksualumu ir vaisingumu: kuo moteriai lengviau pastoti, o vyrui –
apvaisinti partnerę, kuo didesnis fizinio artumo poreikis, tuo daugiau jie turi gyvybinės
energijos. Tačiau paveldėtos energijos atsargas reikia nuolat papildyti, t. y. gauti iš
aplinkos.
Atsigręžti į gamtą
Pasak saviugdos ir ugdomojo vadovavimo (koučingo) konsultantės Ugnės
Mikalauskaitės, ieškant daugiau ar mažiau objektyvaus atsakymo į klausimą, kokie
žmonės yra energiškai stiprūs, lengviau priima pokyčius ir prisitaiko, o kokie – silpni,
verta atsigręžti į gamtą. Ji atspindi tam tikrus dėsnius, teikiančius mums užuominų į tai,
ką galime prisitaikyti sau.
„Gamta yra cikliška. Joje vyksta nuolatinė kaita, kuri yra svarbi šios save reguliuojančios
sistemos gyvavimo dalis. Nuo gamtos garsų, spalvų ir formų įvairovės bei pilnatvės,
kurią išgyvename vasarą, kartu su besikeičiančiais metų laikais mes keliaujame iki
žiemos, kuri atneša tylą, šaltį ir sąstingį. Mūsų gyvenimas taip pat yra cikliškas: keičiasi
ne vien amžiaus tarpsniai ar žmogaus brandos etapai, bet ir įvykiai bei vidiniai dalykai –
vieni gyvenimo periodai būna ramesni, pilnatviškesni, kiti – sunkūs, atnešantys ligas,
iššūkius, praradimus, sukeliantys vidines bei išorines krizes. Mūsų gyvenimas banguoja
ir keičiasi, – kalba pašnekovė. – Stiprus žmogus geba žvelgti į jį plačiai ir priimti šį
cikliškumą, kaitą kaip dėsnį, kuris tiesiog yra toks, koks yra. Gebėjimas džiaugtis
visaverčiais savo gyvenimo įvykiais bei tarpsniais ir atrasti pamokas, prasmes
sunkumuose daro žmogų stiprų ir mažiau priklausomą nuo išorinių gyvenimo
aplinkybių.“

Ugnės žodžiais, net ir sudėtingiausiomis sąlygomis – Arkties šaltyje ar dykumų karštyje
– gyvybė randa būdų tarpti. „Ji prisitaiko prie tokių sąlygų, kokios yra, panaudodama
visus prieinamus resursus. Stiprus žmogus geba pritapti ir įžvelgti resursus ten, kur jį
nubloškia gyvenimas ar atveda jo paties pasirinkimai. Apie šį gebėjimą mums primena
ne tik tokios garsios asmenybės kaip Mahatma Gandis, kuris nepalūžo kelerius metus
praleidęs kalėjime, ar Viktoras Franklis, iškentęs koncentracijos stovyklos žiaurumus ir
ten padėjęs žmonėms išsaugoti orumą, sveiką protą ir viltį, tačiau ir mūsų seneliai bei
proseneliai, išgyvenę karus, kankinimus bei tremtį“, – pasakoja U. Mikalauskaitė.
„Gyvam organizmui gyvuoti yra svarbūs baziniai poreikiai, kurių patenkinimas užtikrina
sklandžius augimo, brandos ir atsinaujinimo procesus, – sako pašnekovė. – Energiškai
stiprus žmogus pripažįsta ir skiria dėmesį visiems savo kompleksiškos būties
aspektams: fiziniam, kurį lemia kokybiškas judėjimas, poilsis ir maistas; emociniam,
kuris susijęs su emocijų priėmimu bei išraiška, sveikais tarpusavio ryšiais, saviraiška;
mentaliniam, kurį užtikrina gilesnis savęs pažinimas, prioritetų sudėliojimas,
sąmoningumo ugdymas ir proto higiena; dvasiniam, kuris reiškiasi praktikavimu to, kuo
žmogus tiki, kas jį palaiko, ugdo, įkvepia, drąsina kaip kitas būties lygmuo,
nepriklausomas nuo materialios žmogaus egzistencijos.”
Anot Ugnės, gamta yra nuolat atsinaujinanti. Kad mūsų energija būtų tekanti ir stipri,
apsivalymas yra labai svarbus: „Kūno higiena, iškrovos dienos, kai atsisakoma gausaus
ir sunkaus maisto, fizinis aktyvumas bei fizinė iškrova po ilgo sėdėjimo padeda jaustis
žvalesniems. Skausmingų išgyvenimų ir gyvenimo traumų patikėjimas patikimam
specialistui atveria emocinio išsilaisvinimo galimybę, kuri suteikia lengvumo ir
atsipalaidavimo. Sekinančių tarpusavio ryšių paleidimas arba požiūrio į nemalonius
santykius keitimas padeda tausoti gyvybines jėgas, kurios atneša daugiau džiaugsmo ir
kūrybiškumo į gyvenimą. Atgyvenusių, ribojančių įsitikinimų paleidimas atveria erdvę
naujiems savęs įgalinimams, suteikiantiems laisvės, jėgų ir drąsos.“
Įsiklausymo svarba
Senovės išminčiai sakė, kad žmogus yra tarsi Visatos ląstelė ir, jeigu jis negyvena
harmonijoje su Visata, negali būti laimingas. Tačiau kaip atrasti tą harmoniją? – klausiu
pašnekovės. „Kaip viename vandenyno lašelyje glūdi informacija apie vandenyną, taip ir
žmogus yra mikrovisata, atspindinti makrovisatą. Senovės ir šių laikų išminčiai, taip pat
supurtantys gyvenimo įvykiai nuolat mums primena apie stabtelėjimo ir įsiklausymo
svarbą, – teigia saviugdos vadovė. – Įsiklausymas į save atveria pasitikėjimą ir
gyvenimo kaitoje patiriamą saugumo pojūtį, kurie iškyla nuslūgus baimei. Išėję iš
susikurto nesaugumo zonos, viduje atrandame žinojimą: kad ir kas vyktų, tai yra mūsų
jėgoms ir turi prasmę. Įsiklausymas į save kuria ryšį tarp visų mūsų būties dalių, kurios
padeda pasijusti visaverte Visatos dalimi, kuri yra ir tobulas kūrinys ar sistema, ir
nuolatinis kūrybinis raidos procesas.“
Pasak U. Mikalauskaitės, reikalingas ir įsiklausymas į kitą – tai moko priimti, paleisti,
suprasti, atjausti, padėti, mylėti. Empatiškas požiūris į kitą žmogų padeda patirti tai, kad
visi esame vienas su kitu susiję – vieno bendro tinklo dalis.

Svarbu ir įsiklausymas į gyvenimo siunčiamus įvykius kaip į ženklus, – atkreipia dėmesį
ugdomojo vadovavimo konsultantė. – Tai rodo kryptį, atneša svarbias žinutes ir moko
sąmoningumo, meilės, lankstumo bei išminties, padeda atrasti Visatoje slypinčią
harmoniją.“
Kas gali suteikti energijos?
U. Mikalauskaitės teigimu, energiją mes taupome, kaupiame, atnaujiname. Ir tai vyksta
labai įvairiais būdais bei skirtingais lygmenimis: fiziniu, emociniu, mentaliniu ir dvasiniu.
„Net ir karantino apribojimų sąlygomis esame laisvi išeiti pasivaikščioti į gryną orą arba
išbandyti įvairias judėjimo praktikas – internetu vyksta įvairiausios šokių, aerobikos,
jogos, kovos menų ir kitos panašios transliacijos. Judėjimas atnaujina ir stiprina mūsų
organizmą, padeda sumažinti stresą, pagerinti nuotaiką, „atjungti“ smegenis nuo darbo ir
rūpesčių“, – tikina Ugnė. Sveikos gyvensenos specialistai, sporto instruktoriai primena,
jog fizinis krūvis turi būti optimalus, kad po treniruotės jaustume lengvą nuovargį, o ne
prarastume jėgas. Pasak jos, geriausiai sportuoti ryte ar po pietų, maždaug iki 16 val. Be
to, kaip rodo tyrimai, fizinė veikla gerina miegą, kuris taip pat svarbus energijai išsaugoti.
„Gyvename tokiu metu, kai atstumai nebevaržo bendravimo su brangiais, artimais ar
įdomiais žmonėmis, nes turime įvairiausių priemonių, skirtų išgirsti ir pamatyti vienas
kitą, kad ir kur būtume. Prasmingas bendravimas mums yra būtinas, – pabrėžia
pašnekovė. – Jis kuria ir stiprina ryšį, palaiko, įkvepia, skatina saugumą ir pasitikėjimą,
praturtina išgyvenimais ir patirtimis. Prasmingas bei nuoširdus pokalbis, bendri
išgyvenimai mus „įkrauna“ ir sukuria pilnatvės pojūtį.“
Pasak U. Mikalauskaitės, sunkumų metas yra palankus savęs tyrinėjimui, prioritetų
susidėliojimui, terapiniam procesui. Norint atrasti energijos šaltinius savyje, gali prireikti
specialisto palaikymo ir pagalbos, kad pažvelgtume į save ir savo gyvenimą kitomis
akimis, vietoj trūkumų ir savigailos išvystume galimybes ir galias. Tai ne tik taupo mūsų
jėgas, kurias iki tol skyrėme savo skauduliams saugoti, savarankiškai tvarkytis su
emocijomis, tačiau ir pažadina naujų jėgų antplūdį paleidus senas naštas.
„Proto higiena ir valdymas yra pagrindas energiją taupyti, generuoti ir atnaujinti.
Įsivaizduokite, kad mūsų kūnas yra tarsi automobilis, o protas – vairuotojas.
Dėmesingumo (angl. Mindfulness) praktikos įvaldymas yra kaip vairavimo įgūdžiai,
apimantys budrumą, koncentraciją, lankstumą, poilsį, požiūrio platumą, kūrybiškumą. Jie
užtikrina vairavimo kokybę bet kokiomis sąlygomis“, – dėmesingumo metodo, dar
vadinamo sutelkto proto meditacija, naudą vaizdžiai apibūdina Ugnė.
Jos žodžiais, žmogaus kūrybiškumui ribų nėra. Kurti galime, kad ir kur būtume, kad ir
kas vyktų mūsų gyvenime. „Taip pat ir patyrinėti įvairiausias kūrybos formas galima
visada. Kūrybiniai eksperimentai suteikia pasitenkinimą, saviraišką ir naujų pozityvių
įspūdžių, kurie yra būtini mūsų gerai savijautai. Saviugda ir mokymasis pasiekiami
pačiais įvairiausiais būdais: knygos, nuotoliniai kursai, programos ir kt. Gausybė
informacijos šaltinių ir formų atveria didžiulį galimybių lauką sužinoti, išmokti tai, kas
naudinga, įdomu ar svarbu. Ugdymasis kuria didesnį pasitikėjimą savimi, prasmingai

panaudoto laiko pojūtį, atveria naujų saviraiškos galimybių“, – saviugdos pranašumus
vardija konsultantė. O dvasinei praktikai, anot pašnekovės, – maldai, meditacijai,
šventraščių apmąstymui ar kt. – apribojimai taip pat nėra svarbūs. Kasdien skirdami
laiko tai praktikai, kuri mums artima, stipriname tą neapčiuopiamą, tačiau giliai patiriamą
vidinį pagrindą, į kurį galime atsispirti, kad ir kas vyktų mūsų gyvenime. Baigdama
pokalbį, U. Mikalauskaitė duoda dar vieną patarimą – atsijungti nuo visų energijos
„siurbikų“, t. y. elektroninių prietaisų. Nesiliaujantis informacijos (ypač neigiamos!)
srautas blaško dėmesį, dirgina, kelia stresą, siurbia mūsų energiją, kenkia poilsio
kokybei. Gydytojai taip pat dažnai primena, kad prieš nakties miegą bent pusantros
valandos reikėtų nežiūrėti televizoriaus, nesinaudoti kompiuteriu, mobiliuoju telefonu.