Pastarosiomis dienomis, klausant klientų ir žiniasklaidos pasisakymų apie išaugusią trintį tarpusavio santykiuose, mano dėmesį patraukė apmąstymai apie tai, kaip galime konstruktyviai bendrauti su žmonėmis, su kuriais jaučiamės skirtingi, nesusišnekame, mums sunku ir norisi patylėti, atsitraukti, pabėgti arba veltis į alinančias kovingas dramas. 

Šiandien noriu su jumis pasidalinti pamąstymais apie NUOSTATĄ (intenciją konflikto metu), kuri priklauso nuo POŽIŪRIO.

**

Kaip esame linkę veikti konflikto metu?

Nuoširdžiai galiu prisipažinti, kad ir man pačiai konfliktai dažnai yra gerokas iššūkis. Jei elgiuosi vedina savo automatinio įpročio, konflikto metu esu linkusi tiesiog nusileisti ir atsiriboti, kitais atvejais – išsisakyti ir atsitraukti. Vieni žmonės elgiasi panašiai kaip aš, kiti – aršiai visomis priemonėmis kovoja už savo tiesą, treti – pasitelkia diplomatiją, kuri padeda sumanipuliuoti situacija ir kitu žmogumi “gražiuoju”. Reakcijų ir elgsenos modelių yra įvairių, tačiau, jei į juos pasigilinsime iš esmės, atrasime jog jų pagrindas yra grįstas emocijomis – baime arba pykčiu bei vienokios ar kitokios asmeninės naudos siekimu ir yra radikaliai vienpusės – nukreiptos į laimėjimą (gaunu tai, ko noriu) arba pasidavimą (savo vietą užleidžiu kitam). Retas žmogus į konfliktą pažvelgia kaip į galimybę geriau pažinti save ir augti drauge per sąveiką, paremtą lygiaverte įtampa.

Tačiau gyvenimas siunčia žmones ir situacijas, kurios mus skatina patyrinėti savo silpnąsias puses ir mokytis kaip sąveikauti su kitu žmogumi taip, kad tai neštų naudą abiems pusėms ir padėtų judėti link lygiavertės vienybės, gilesnio pažinimo bei kūrybos vietoje “hierarchinių santykių”, dominavimo, prievartos, susipriešinimo ir nutolimo. 

**

Požiūris, formuojantis nuostatą

Žvelgiant paviršutiniškai, atrodo, jog konfliktas vienareikšmiškai yra “priešybių susidūrimas”. Kadangi tėra “viena teisinga tiesa, viena pusė siekia nugalėti oponentą kova, vedina nuostatos “teisus” priešinasi “neteisiam”. Priešpastatau tai, kas man atrodo tikra, realu, teisinga, tam, kas netikra, nerealu, neteisinga. Juk “tiesa yra ir tegali būti viena”.

***

Tačiau, minutėlei “apverskime savo mąstymą aukštyn kojomis” ir pasvarstykime apie tai iš kitos perspektyvos.

O kas tada, jei padarysime prielaidą, kad vienos tiesos apskritai nėra?

Kas, jei tiesa yra sudėtinis reiškinys, kurioje kiekvienas žmogus su “savo teisybe”, kylančia iš jo suvokimo, parodo, atskleidžia, “atstovauja” skirtingas jos dalis?

Kas, jei kiekvienas kitas žmogus padeda mums atrasti ir tyrinėti įvairius tiesos aspektus?

***

Šia – atvirumo galimybėms, vedančio į gilesnį pažinimą, nuostata mūsų dienomis remiasi mokslas (ypač fizika), tyrinėjantis realybę įvairiausiais aspektais. Ši tyrinėjimo nuostata, paremta nešališku stebėjimu ir išsikeltų hipotezių patikrinimu praktikoje (eksperimentų būdu), ryškiau skinasi kelią nuo A. Einšteino laikų “reliatyvumo” teorijos. Nuo tada itin ryškiai ir ryžtingai išankstinių nuostatų “nekeičiamumas” ir neabejotinumas pradėjo užleisti vietą smalsiam, atidžiam, atviram realybės tyrinėjimui, atskleisdamas mums vis gilesnius ir kompleksiškesnius realybės aspektus. Mokslas pradėjo atrasti nuolat vykstančiąsąveikąir kaitą tarp skirtingų realybės elementų, ir tokiu būdu, nuolat vykstantį kūrybos procesą.

Kiekvieno žmogaus sąveika su realybe įtakoja kievieno asmeniškai sau kuriamą realybės vaizdą. Būtent – asmeniškai sau kuriamą! 

Tad išvada yra tokia, kad realybė yra individualus ir kintamas savęs ir supančio pasaulio suvokimas. Jį kiekvienas sau kuriame kiekvieną akimirką . Kaip? Naudodamiesi 5 pojūčiais, kurie gauna informaciją sąveikaudami su išoriniu pasauliu, tuomet siunčia šiuos duomenis smegenims, kurios juos apdoroja. Kadangi gaunamos iš aplinkos informacijos kiekiai yra didžiuliai ir mūsų smegenys tiek informacijos apdoroti nėra pajėgios, jos pritaiko “atpažįstamumo” filtrus (suformuotus šeimyninės, kultūrinės, religinės, socialinės ir kt. aplinkos), kurie suklasifikuoja informaciją ją “atpažindami” remiantis turima patirtimi, atrankos būdu. Taip kuriame ribotąsavo realybės vaizdą. 

**

O ar pagalvojate, kaip gi su ta informacijos dalimi, kurios mūsų smegenys neatsirinko – neatpažino? Ar ji nėra realybės dalis?

Mėgstu pasakoti palyginimą apie “musės” ir “bitės” požiūrį, kurios toje pačioje pievoje pasirenka tik tai ( išmatas arba žiedus), kas joms atpažįstama, nes jas domina – patenkina jų bazinius mitybos, išlikimo poreikius. Taip galime juokais apibūdinti pesimistus ir optimistus. 🙂 Tačiau juk pievoje yra žymiai daugiau ir mes to nematome, nes tai mūsų “nedomina”… Galbūt tai gali ir nepasirodyti problema tol, kol patenkina mūsų poreikius. Tačiau, iš šio tariamo “komforto” mus išjudina konfliktas. Susidūrus “bitei” ir “musei”, kuri iš jų bus teisi?

Na, ir juokais, ir rimtai, darome išvadą, kad žmogus yra daugiau nei bitė ir musė, nes jis turi sąmonę ir galimybę keisti nuostatas, plėsti savo požiūrį, rinktis. Taip pat žmogus turi žymiai daugiau poreikių. Tad, kuo platesnis mūsų realybės suvokimas, tuo ji turiningesnė, turtingesnė, labiau ir giliau mus patenkinanti.

***

Stepheno Hawkingo knygoje “Trumpi atsakymai į sudėtingus klausimus” radau Richardo Feynmano mintį, kad “norėdami suprasti, kaip viskas veikia, kiekvienai galimai istorijai turime priskirti tam tikrą tikimybę ir tuo remdamiesi daryti prognozes.” 

Tad kitas žmogus su savo požiūriu (jei aš turiu atinkamą – atvirą tyrinėjimui) nuostatą, gali praturtinti mano šiuo metu turimą suvokimą ir, tokiu būdu, mano gyvenimą. Iš to gali kilti kažkas kokybiškai naujo… Tad svarbu ne tik išsakyti savo nuomonę, tačiau ir klausytis…

O apie klausymosi būdus – kitame laiške. 😉

Na ir pabaigai, pasidalinsiu viena savo mėgstamų istorijų – indų pasaka (ir video įrašu – apačioje) apie neregius ir dramblį.

🐘 PASAKA APIE DRAMBLĮ  IR NEREGIUS

Vienas žmogus jojo ant dramblio į Benaresą ir susitiko būrelį neregių elgetų. Elgetos artėjo prie dramblio ir nesuko iš kelio.

– Šalin iš kelio! – sušuko žmogus. – Argi jūs nematote, kad priešais dramblys? Jis jus sumindžios!

Neregiai puolė į šalį, ir vienas iš jų tarė:

– Iš kur mes galime žinoti, kad priešais mus dramblys? Mes neregiai nuo pat gimimo.

O antrasis prabilo:

– Garbingasis pone, galbūt jūs pasakytumėte, į ką panašus dramblys?

– Prieikite ir pačiupinėkite, – pasiūlė dramblio šeimininkas. – Tada galėsite įsivaizduoti, koks puikus gyvulys tasai dramblys!

Neregiai taip ir padarė. Jie prisiartino prie dramblio ir pradėjo jį čiupinėti. Vienas palietė uodegos galą, kitas – koją, trečiasis – ausis, ketvirtasis – straublį, penktasis – šoną.

Kai dramblio šeimininkas nujojo, pirmasis neregys, kuris buvo palietęs dramblio uodegos galiuką, tarė:

– Pasirodo, dramblys panašus į šluotelę!

– Ką tu išsigalvojai? – nustebo tas, kuris buvo čiupinėjęs dramblio koją. – Dramblys panašus į koloną!

Trečiasis neregys – jis buvo palietęs dramblio ausį – sušuko:

– Judu niekus pliauškiate! Dramblys panašus į milžiniško lotoso lapą!

– Niekai! – suriko ketvirtasis. – Dramblys panašus į storą lyną!

Penktasis neregys, čiupinėjęs dramblio šoną, ėmė juoktis:

– Jūs, matyt, taip išsigandote dramblio, kad net nebuvote prie jo priėję! Tad žinokite – dramblys panašus į tvirtovės sieną!

– Tai jau ne! – vėl sušuko pirmasis. – Dramblys panašus į šluotelę!

– Į koloną! – sakė antrasis.

– Į lapą! – kartojo trečiasis.

– Į lyną! – rėkė ketvirtasis.

– Į tvirtovės sieną! – tvirtino penktasis.

Saulė jau ėmė leistis, o neregiai vis tebesiginčijo. Užėjo naktis, o jie tebešūkavo:

– Dramblys panašus į šluotelę!

– Į koloną!

– Į lapą!

– Į lyną!

– Į tvirtovės sieną!

Atėjo kita diena, o užsispyrėliai nesitraukė nuo kelio. Sėdėdami dulkėse, jie toliau piktai ginčijosi.

“Taigi žinovai šie akli vis ginčijasi garsiai.
       Jie sako, kad kiti akli ir gina tiesą narsiai.
      Kiekvienas iš dalies teisus, tačiau visi neteisūs.”  

————————————————————————————————————————————————-

GYVENIMAS IŠŠŪKIŲ METU: IŠ DRAMOS – Į GALIMYBES

{Paveikslas: Jeremy Miranda “Kopėčios į kitą vietą”}

Kuomet mus ištinka asmeniniai ar globalūs iššūkiai, dažniausiai pirminė reakcija į juos yra baimė. 

Baimė turi kelias raiškos formas: 

• Sąstingį (bejėgiškumo, vidinio ir ar išorinio paralyžiaus, “aukos” pojūtis), 
• Bėgimą (kuris gali pasireikšti kaip situacijos neigimas ar siekis užsimiršti, pasitelkiant į pagalbą priklausomybę keliančius dalykus), 
• Kovą, puolimą (kai baimę perkeičiame į pyktį “gindamiesi” nuo “pavojaus”). 

Tuomet, leisdami baimei augti, ją lyg sniego kamuolį išauginame iki didžiulės dramos… Tačiau, iš patirties žinome, kad drama niekur mūsų neveda, nes ji – klampynė. Ji tik įvelia mus į nuolatinę besikeičiančių emocijų žaismę, kuri tampa savotišku turkišku serialu su nesibaigiančiais šimtais serijų, kurio reali paskirtis tėra “užmušti laiką”…

Kita reakcija į baimę yra: “STOP!” Taigalime padaryti užduodami sau klausimą: “Ar šią akimirką – čia, kur esu dabar, gręsia pavojus mano gyvybei ar sveikatai?” Jei taip: “Ką galiu padaryti, kad pagerinčiau savo būklę ir išeičiau iš susidariusios realiai mano sveikatai/gyvybei pavojingos situacijos?” Jei ne: “Stop” ir pasirinkti nukreipti savo mintis naudinga linkme. Juk gyvenimas tęsiasi toliau ir, kol jis tęsiasi, tol jame yra visokeriopų galimybių.

Mūsų gyvenimas, kaip kad gamtos dėsniai, nuolat įtakojamas ir sąlygojamas poliarinių prieštarų – šviesos ir tamsos, šalčio ir karščio, išsiplėtimo ir susitraukimo, judėjimo ir nejudros, augimo ir nykimo… Jame nuolat vyksta kaita. Kaita mūsų gyvenime yra natūralus dėsnis. Tad, nors ir visokeriopai stengiamės susikurti išorinį stabilumą ir išgyventi saugumą bei komfortą savo gyvenime, maži ir dideli pokyčiai primena mums apie tai, kad viena svarbiausių savybių, padedančių mums gyventi ir kurti savo vidinę pusiausvyrą yra ne išorėje, o viduje. Tai – lankstumas, savo vertybių persidėliojimas, padedantis įžvelgti prasmę visame kame, kas su mumis bevyktų ir atitinkamai koreguoti savo būseną ir elgseną.

Kai iš tikrųjų pasigiliname į tai, kas vyksta mūsų gyvenime, atrandame, kad kiekvienas vyksmas bei pokytis kažką nunešdamas, tuo pačiu metu ir atneša į mūsų gyvenimą kažką naujo mums asmeniškai svarbaus. Tereikia tik stabtelėti ir užduoti sau atitinkamus klausimus.

Tad noriu pakviesti iš tikrųjų pasinaudoti šia galimybe skirti laiko vidujai stabtelėti ir prisiminti, kad, kas su kiekvienu iš mūsų bevyktų, kiekvienas nuolat renkamės kaip į tai reaguoti bei turime galimybę gauti iš to naudos, jei tik šiek tiek sąmoningai pakoreguosime savo požiūrį ir elgesį.

• Iš esmės žmogus turi 6 poreikius, kurių patenkinimas įtakoja vidinio komforto būseną. Tai: saugumas, nesaugumas/įvairovė, reikšmingumas, meilė ir ryšys, saviugda/augimas, dalinimasis/pagalba. Kiekvienas žmogus šiuos poreikius patenkina savais būdais, tačiau yra kelios bendros taisyklės, sudarančios sąlygas padėti sau juos patenkinti, bet kokiame savo gyvenimo etape.

• 2 svarbūs klausimai sau:

• Ką darau ir ką dar galiu padaryti, kad geriau pasirūpinčiau savo fizine, emocine, proto sveikata? Kas padeda/ gali padėti man susikurti motyvaciją, emocinę pusiausvyrą ir proto aiškumą mano gyvenime? (pvz: fizinė veikla/ proto valdymo technikos/ higiena…);
• Ką galiu nustoti daryti, kas žalingai veikia mano savijautą ir sveikatą? (pvz: stresorių – soc.medijų ir žinių srauto ribojimas).

METODAI:

1. Susidėliokite savo dienos grafiką, kuriame sąmoningai paskirstytumėte savo brangiausią resursą – laiką ne tik savo darbinėms veikloms, tačiau ir:

1. Judesiui: kas tai bebūtų – pratimai, joga, šokis, kovos menas, greitas ėjimas, bėgiojimas… Yra gausybė judėjimo būdų, kuriuos galima taikyti net ir būtant uždaroje patalpoje – namuose. Judėjimas yra būtinas darniam mūsų kūno funkcionavimui (stuburui, sąnariams, raumenų tonusui, vidiniams organams, kūno skysčių apytakai, medžiagų apytakai organizme…) bei, tuo pačiu, būtina sąlyga pailsėti ir “atsižviežinti” protui, prevencija baimei bei stresui;
2. Mokymuisi: Kokios žinios jums naudingos, reikalingos? Ko seniai norėjote išmokti, ką sužinoti? Galbūt tai: kalbos mokymasis, paskaitoss ir seminarai dominančiomis temomis, populiarioji psichologija, naujo praktinio įgūdžio mokymasis, dvasinės žinios, savęs pažinimas psichoterapeuto/psichologo konsultacijų pagalba internetu; saviugdos programa online… Kas tai bebūtų, įtraukite tai į savo dienotvarkę ar savaitės planą ir matysite, kaip sistemingai tuo užsiimant vyks procesas, kuris suteiks naudos ir pasitenkinimo;
3. Tarpusavio santykiams: atsiradus daugiau laiko skirkite daugiau kokybiško dėmesio šeimai, susisiekite su draugais ar kitais jums svarbiais žmonėmis;
4. Pagalbai: užduokite sau klausimus
   • Kam ir kaip noriu padėti (laiku, dėmesiu, žiniomis, pinigais, daiktais…)?
   • Kokia pagalba reikalinga man? Kas gali man ją suteikti? 
5. Atsipalaidavimui: tai – viskas, kas suteikia jums galimybę išgyventi malonumą ir atitrūkti nuo interneto bei socialinių medijų (pvz.: maudymasis vonioje, malonus laikas su artimaisiais, kūryba, malonūs skaitiniai  ir kt.

Dienos grafikas ir tikslingi klausimai įveda saugumo pojūtį bei užtikrina, kad sąmoningai skirsime savo laiką ir dėmesį tam, kas mums iš tikrųjų svarbu.

2. Susidėliokite sau mėnesio tikslus. tai padės sutelkti ir nukreipti protą į tai, kas jums svarbu, paliks mažiau erdvės nevaldomoms emocinėms dramoms ir padės naudingai išnaudoti jūsų laiką.