Ką nuolat atrandu, yra tai, jog leidžiantis į nuotykį, koks jis bebūtų (kelionė, nauja pažintis ar veikla…)  išjudi iš savo įprastos aplinkos, patogumo zonos su rutina, įpročiais, supančiais žmonėmis ir būtent tuomet įvyksta savotiškas vidinio apsinuoginimo momentas, susitinkant savyje kažką, kas buvo nepažinta ar pilnai neįsisąmoninta… 
Kiekvienas išorinis susitikimas su žmogumi, nauja aplinka, įvykiu, ar kokia nors nauja patirtimi iškelia, išryškina kažką viduje, kaip atsaką į tai, kas įvyko. Tai gali patikti ar nepatikti, maloniai ar nemaloniai nustebinti tačiau, bet kokiu atveju, tai yra savęs pažinimo procesas. 

“Pažink save” – išraižytas aforizmas antikinėje Delfų šventykloje Graikijoje užmena mįslę, o ką gi tai reiškia? 

Kuomet stabteli parymoti, atrandi, jog tai – daugiasluoksnis, tęstinis ir ilgalaikis procesas, vykstantis nuolatos, sąmoningai stebint save, to, kas vyksta kontekste. 

Tai, ką paprastai gyvenimui bėgant savyje pažįstame yra mūsų istorija, kuri suformavo mūsų asmenybę, tam tikri įpročiai, pomėgiai, baimės ir ribotumai. Įvairių psichoterapinių bei koučingo technikų pagalba galime išsigryninti savo vertybes, skaudulius ir tai, kaip jie įtakoja mūsų būtį, bei stipriąsias puses, talentus, resursus, siekius ir vizijas… Įvairius savo veidus galime atrasti ir pažinti įvairiose socialinės aplinkos rolėse, būdami vaikais, broliais/seserimis, tėvais, seneliais, darbuotojais, specialistais, žinovais, praktikuotojais, sekėjais, iniciatoriais, vadovais, tyrinėtojais ir t.t….

Vidinės ir išorinės kelionės atveda į gyvas ir intensyvias, koncentruotas patirtis to, kas buvo slaptoje, nes jos testuoja, provokuoja, skatina, kvestionuoja, išmėgina. Tokiomis sąlygomis, dažniausiai nėra, kur pasislėpti ir tenka susipažinti su visu tuo, kas iškyla viršun, nepaisant visų ankstesnių įsitikinimų, lūkesčių bei įsivaizdavimų…

Tai nėra lengvas procesas. Ir jis anaiptol neatitinka madingų pozityvistinių nuostatų apie savęs pažinimo teikiamą “amžiną džiaugsmą ir pasitenkinimą, lydimus nuolatinio produktyvumo, stulbinančių pasiekimų ir tviskančios sėkmės bei nesutrikdomos laimės.” 

Kuo giliau save pažįsti, tuo daugiau atsiveria sluoksnių, kurie yra visokie – ribojantys, gąsdinantys, skausmingi bei atskleidžiantys galimybes, įkvepiantys, pripildantys kaip ir pats gyvenimas. 

Tikiu, kad tokiame pažinime ir jį lydinčioje dramoje skleidžiasi išmintis, kuri paverčia mus alchemikais, savo vidinėje laboratorijoje išgryninančiais tai, kas kiekvienam iš mūsų esminga. 

Trintyje gimsta gyvybė. 

Taip ir mūsų dramose, nepatogiose situacijose, ieškojimuose, kaitoje, visokeriopose kelionėse gimsta kažkas iš tiesų vertingo, ko nei rūdys, nei kandys, nei vagys nesunaikins ir nepavogs. 😉

Svarbu išdrįsti leistis į šį procesą ir sąmoningai jame dalyvauti, nes išmintis yra grįsta praktika, žingsnis po žingsnio keliaujant savo kelionę vidun, gilyn…