Tibeto praktikos leido padėti sau ir kitiems

„Savo gyvenimo kelionę galiu pavadinti tekėjimu: iš vidinio chaoso – į konstruktyvų,
kūrybišką, lankstų būvį; iš baimės ir vienatvės – į pasitikėjimą, drąsą ir vienybės pojūtį; iš
polinkio į depresiją ir atsiribojimą – į vis didėjantį gyvenimo džiaugsmą, atsipalaidavimą,
atjautą; iš duotybių – į galimybes“, – sako Ugnė Mikalauskaitė.
Kalbėjosi DALIA ALEKNIENĖ
Gydomoji Tibeto joga (Lu Džong), švelnioji bio-energetika, meno terapija, masažas,
Tibeto išminties kardas (Tog Čod), pasaulio tautų šokiai ratu – tai veiklos, kuriomis
užsiima Ugnė Mikalauskaitė. Mano pažinti s su ja prasideda nuo Tibeto išminties kardo
praktikos. Į užsiėmimą Kauno karininkų ramovėje besirenkančias moteris Ugnė pasitinka
su šypsena, kiekvieną šiltai apkabina, nuoširdžiai kalbasi. Ir aš pajuntu ryšį su tomis,
kurios čia atėjo.
Tog Čod – dinaminė meditacija, sukurta specialiai šiems laikams, pagal ritualinius Tibeto
vienuolių šokius. Sustojame ratu, trumpas apšilimas, o paskui imame į rankas medinius
kardus ir sekdamos Ugnę atliekame nesudėtingus judesius. Juos deriname su
mantromis ir kvėpavimu. Pratybų tikslas – paleisti viduje susikaupusį pyktį , baimę,
nerimą (tai aktualu daugeliui šiuolaikinių žmonių!). Be abejo, norint pajausti išminties
kardo poveikį, nepakanka užsiėmime apsilankyti vieną ar du kartus, tai prakti kuoti
reikėtų nuolat, galima ir namuose.
Ugne, nuo ko prasidėjo jūsų kelias į Tibeto jogos, meditacijos ir kitas praktikas?
Baigusi vidurinę mokyklą Kaune, pasirinkau meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas
Vilniaus dailės akademijoje. Turėjau palikti namus ir susivokti tapusi studente.
Gyvenimas svetimame mieste, tarp naujų žmonių, buvo puikus savarankiškumo
pradžiamokslis, padėjęs bręsti, kaupti žinias ir pamažėle atrasti tai, kas įdomu. Jaučiausi
taip, lyg prieš mano akis būtų vėręsis pasaulis.
Studijų metais susidomėjau pasaulio religijomis ir kultūromis, ypač traukė Tolimieji Rytai.
Tai kiek vėliau mane paskatino mokytis japonų kalbos ir tyrinėti Japonijos kultūrą,
domėtis budizmu, užsiimti hatha jogos bei taiči praktikomis. Tačiau studijos baigėsi, ir
kas toliau? Skausmingai išniro klausimai, ką sugebu, kuo galiu būti naudinga. Darbas
pagal specialybę neviliojo, tad prasidėjo vidinė drama su pastangomis greitai kažkur
save pritaikyti. Grafinio dizaino kursai ir nesėkmingas mėginimas dirbti šioje srityje
baigėsi apsisprendimu stoti į magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete. Meno istorijos
ir teorijos mokslai tapo savotiška priebėga, atitolinusia kankinančius apsisprendimus dėl
profesinės veiklos. Norėdama jaustis naudinga, padėti kitiems, silpnesniems, pradėjau
dirbti savanore su vaikais ir neįgaliaisiais.
Kur jus nuvedė savanorystė?
Baigusi mokslus, nutariau tęsti savanoriško darbo patirtis Portugalijoje. Teko mokytis
naujos kalbos, susipažinti su žmonėmis iš įvairiausių pasaulio šalių, tačiau ir iš esmės

susidurti su savimi pačia. Jaučiausi tarsi patekusi į dykumą, kurioje visu aštrumu
atsiskleidė tai, kad menkai save tepažįstu, visiškai nenutuokiu, kas man svarbu, ir
neįsivaizduoju, koks mano gyvenimo pašaukimas.
Ar pavyko jį atrasti, pažinti save ir išsiaiškinti, ko gyvenime norite?
Gyvenimas svetimoje kultūroje, stengiantis kuo greičiau išmokti nelengvą kalbą, kad
būtų įmanoma susišnekėti, neišvengiamai sukeldavo begalinės vienatvės ir
melancholijos būseną. Stengdamasi nepasiduoti depresyviai nuotaikai, kiek įmanydama
mėginau atrasti tai, kas padėtų ir man pačiai. Taip ne tik sugrįžau prie hatha jogos ir taiči
praktikų, bet ir pradėjau intensyviau domėtis meno terapija, su kuria šiek tiek buvau
susidūrusi Lietuvoje.
Įdėtos pastangos davė rezultatų – iš Portugalijos grįžau daugmaž žinodama, kas man
įdomu ir ką noriu toliau daryti. Pirmasis meno terapijos kursas Vilniaus pedagoginiame
universitete kaip socialinio darbo specializacija man pasirodė nuostabi galimybė. Įstojau
į neakivaizdines magistrantūros studijas ir įsidarbinau auklėtoja Kauno klinikų
Psichiatrijos klinikos Vaikų ir paauglių poskyryje. Tai buvo puikus savianalizės,
saviraiškos, išmokimo ir malonumo mokytis, svarbių draugysčių užmezgimo metas.
Jaučiausi lyg archeologė, „kasinėjanti“ save tam, kad geriau suprasčiau ir kad vėliau
galėčiau padėti save pažinti kitiems.
Vėl grįžote į Portugaliją. Kas paskatino šiam žingsniui?
Ryšiai, užmegzti Portugalijoje, vis smarkiau beldėsi į širdies duris. Tad ilgai
nedvejodama 2007 m. nusprendžiau ten sugrįžti. Išmokta kalba, atnaujintos pažintys
padėjo kiek lengviau adaptuotis ir pradėti naują gyvenimo etapą poroje su draugu. Po
metų ištekėjau. Naujas – žmonos ir emigrantės vaidmuo leido suvokti, kiek neįkainojamų
patirčių būčiau praradusi, jei nebūčiau pasiryžusi šiam be galo visapusiškam,
intensyviam „nuotykiui“!..
Supratau, kiek stereotipų ir nelankstumo atsivežiau su savimi į tą šalį. Tačiau tuo buvo
pasirūpinta – juos nuolat laužė, lankstė ir gludino pats gyvenimas, pateikdamas
įvairiausias situacijas ir iššūkius… Kad užsidirbčiau pragyvenimui, teko užsiimti ne tik
dailės terapijos konsultacijomis ir seminarais, bet ir įvairiausiais rankdarbiais, papuošalų
kūrimu, uogienių bei lydyto sviesto virimu, dirbau pardavėja, valytoja, vertėja…
Nuolatinės, nepaliaujamos pastangos privertė atrasti didžiulį savo kūrybiškumą ir
potencialą įvairiausiose veiklose.
Kaip jūsų gyvenime atsirado meno terapija ir švelnioji bio-energetika?
Kiekvieną kartą grįžusi į Lietuvą ieškojau galimybių dalyvauti meno terapijos ir kituose
naudinguose seminaruose, kad galėčiau tiek tobulinti save, tiek gilinti teorines ir
praktines žinias. Žinių alkis neapleido net ir pačiomis sunkiausiomis akimirkomis ar
nesuskaičiuojamų veiklų sūkuryje. Jis intuityviai atvedė į švelniosios bio-energetikos
studijas. Šios žinios, 2010 m. įgytos intensyviuose kursuose Lietuvoje, atvėrė naujas
terapijos galimybes ir gelmes. Subtilus terapinis ir edukacinis modelis, susiejantis

įvairius metodus ir kūną, mano asmeniniame saviugdos kelyje tapo didžiuliu šuoliu.
Įsisąmoninus gyvenimo traumas, suvokus gyvenimo scenarijų ir atradus problemų
šaknis tapo lengviau pažvelgti į save iš naujos perspektyvos. Per terapiją pavyko atrasti,
atpažinti, atleisti ir paleisti kamavusius prisiminimus, baimes ir problemas. Pamažu šias
žinias pradėjau taikyti ir dirbdama su klientais (Ugnė yra Lietuvos dailės terapijos
taikymo asociacijos narė (LDTTA), red. past.).
Nesustojote ir ieškojote, kas dar galėtų padėti jums pačiai ir kitiems?
Gerėjant kalbos įgūdžiams, į mano gyvenimą nepaliaujamai ėmė plūsti naujos pažintys,
patirtys ir iššūkiai. Sukūrusi internetinį puslapį, portugalų kalba pradėjau rašyti nedidelius
tekstus apie terapijas, pamąstymus apie save, gyvenimą, organizuojamus renginius.
Taip pat nuolatos praktikavau jogą ir toliau gilinausi į kultūrų ir religijų studijas.
Netikėtu nuostabiu atradimu man tapo pasaulio tautų šokiai ratu, dar vadinami
sakraliniais šokiais ratu. Gili simbolika, paprasta ir lengvai išmokstama choreografija,
turtingas muzikinis kontekstas ir garantuotai sužadinamos vienybės, džiaugsmo,
dėkingumo būsenos inspiravo juos praktikuoti nuolat, džiaugiantis atradimu, kad galiu
šokti!
Vis dėlto ir sakralinių šokių jums nepakako. Tapote Lu Džong mokytoja?
Bėgant laikui, netikėtai kaktomuša susidūriau su būtinybe labiau rūpintis sveikata,
stiprinti pasitikėjimą savimi, drąsą, motyvaciją, empatiją. Vėlei vidinės pajautos atvedė
mane ten, kur ir reikėjo – į tibetietiško Vadžrajanos (dar vadinamo „Tantrajana“) budizmo
praktikų studiją. Pradėjusi praktikuoti gydomąją Tibeto jogą Lu Džong, suvokiau, kad ji –
būtent tai, ko man reikia. Iš amžių glūdumos iki mūsų atkeliavusios, kruopščiai su
begaliniu atsidavimu ir pagarba Tibeto vienuolių ir jogų išsaugotos praktikos tarytum
seniai laukta trūkstama dėlionės detalė užpildė viduje žiojėjusią tuštumą. Nė akimirkos
nesudvejojau, kai studijos vadovė, Tibeto gydomosios jogos, meditacijos ir kitų praktikų
instruktorė Ana Taboada pasiūlė man tapti Lu Džong mokytoja. Pajutau, kad mano
stiprus ryšys su šia praktika gali būti naudingas ir kitiems.
Taigi jūsų veiklos pasipildė dar viena sritimi. Esate pirmoji Lietuvoje, mokanti
Tibeto išminties kardo (Tog Čod)?
Ir žinau, kad tai – toli gražu ne pabaiga. Vis labiau gilindamasi į budistinę filosofiją,
psichologiją ir sveikatingumo bei saviugdos praktikas, tiek domėdamasi savarankiškai,
tiek ir dalyvaudama įvairiuose mokymuose, intensyvių praktikų atsiskyrimuose ir
seminaruose, pajutau, kaip keičiasi mano asmenybė. Jėgos ir motyvacija, pasitikėjimas
savimi, vidinis aiškumas, kurių taip ieškojau, pamažu vis ryškiau skleidžiasi mano
gyvenime ir įkvepia priimti naujus drąsius sprendimus. Vienas tokių – po aštuonerių
metų gyvenimo Portugalijoje grįžti į Lietuvą ir viską pradėti iš naujo…